Ir vėl mums durys į Davosą (Pasaulio ekonomikos forumą) užvertos. Bet dėl to niekas tragedijos nedaro. Ką jau kalbėti apie tragediją – nei šilta, nei šalta!
Mažų mažiausiai keista: jei jau Lietuva matoma kaip regiono lyderė, jei jau mes esame, pasak kai kurių, pavyzdys ne tik Europai, kodėl mes nepakviesti į Davosą?
Reiškia, kažkurioje vietoje realybė prasilenkia su tikrove. Arba mus mato kitokius, nei matome save, arba mes netinkamai reprezentuojami.
Aišku, galime laikytis ir šio požiūrio: kam mums Davosas, jei paslidinėti galime ir Druskininkuose?
Teisingai sako: sakyk, ką galvoji, galvok, ką sakai. Kitaip tariant – „atsakyk už savo žodžius“.
Tačiau atrodo, kad šios taisyklės vis mažiau paisoma, ypač interneto toliuose. Atvirkščiai, norma tampa agresyvus ir įžeidžiantis kalbėjimas lozungais. Neva, jei jau lozungas, be turinio, tai ir nėra už ką prisiimti atsakomybės. Ir nėra kas atsakomybės pareikalautų iš rėkiančio savo tiesą.
Bet mes negalime tapti kitų chamizmo įkaitais. Negalime iškeisti diskusijos į cinizmo estafetę: tokiu atveju gimtų ne tiesa, o įžūliausiojo valia.
O tada pralaimėtume visi: įžūliausio kelias skirtas tik jam, net jei jis ir pats nežino, kur eina.
Nusistebėjau perskaičiuosi, kad R. Žemaitaitis savo kolegą A. Kubilių pavadino debilu ir pasiūlė „išspardyti šiknas“.
Gink Dieve, nepritariu daugeliui vyriausybės ir premjero žingsnių. Kad jie verti bent jau kritikos, kiekvienas, norintis matyti, mato. Nesu ir už perdėtą mandagumą ir už pasalūnišką gražbyliavimą – tiesą reikia sakyti nepagražintą ir nesupurvintą.
Bet savigarbos ir pagarbos oponentui prarasti negalima. Negalima pradėti diskusijos iš srutų duobės lygio ir tikėtis, kad pamazgos kažkodėl padės rasti geriausią sprendimą. O gal čia ir esmė: dauguma suinteresuota ne geriausiu sprendimu, o radikaliu, atgrasiu populiarumu, leisiančiu „išsilaikyti“?
„Naujas“ peilis po kaklu – šildymas. Radiatoriai šalti, sąskaitos degina dar neatplėšus laiško.
Kaip į šią „naują“ problemą žiūri atsakingi asmenys? Kaip į galimybę susilpninti oponento pozicijas, kaip į šansą tapti populiaresniu!
Visa kita – palauks? Palauks – lygiai tiek ilgai, kiek kantrybės turės pakančiausias iš mūsų, vilniečiai.
Matyt, nieko naujo šia tema jau nebepasakysi. Esame nepriklausomi daug daugiau, nei buvome prieš kelis dešimtmečius. Bet prieš akis – dar ilgas ir sudėtingas darbas: turime sukurti Valstybę, kurioje pilietis būtų laimingas.
Tačiau Sausio 13-oji – vis dar mitų, legendų ir melo apsuptyje. Istoriją ir faktus užgožia egoistiškos interpretacijos, kurių tikslas – vienas: individuali, asmeninė nauda. Papildomi ordinai. Tebūnie: netikras auksas blizga trumpai.
Susikaupimo prisimenant nukentėjusius už mūsų laisvę. Nuoširdžiai jiems dėkoju už šiandieną!
© 2009. Kazimiera Danutė Prunskienė. Visos teisės saugomos.
